Bendruomeniškumas ir daugybė “kodėl” bei netikėtas kampas per IMTI ar DUOTI?

Bendruomeniškumas ir daugybė “kodėl” bei netikėtas kampas per IMTI ar DUOTI?

Štai grižau iš vieno naujos bendruomenės kūrimosi “renginio” ir kelias dienas galvoje sukosi vis tos pačios mintys. Kodėl? Kodėl? Kodėl? 

 

Kodėl tiek daug “bendruomenių” pradėjo kurtis? Kas jas “pastūmėja” tai imti daryti? Kokius tikslus jos kelia? Ko siekia? Kas su jomis bus ateityje?

Kuo giliau kapsčiau, tuo įdomiau darėsi. Pradėtas lupti svogūnas nuo pavirtšiaus gilyn, padovanojo įdomią įžvalgų ir suvokimų kelionę, kuria norėčiau pasidalinti. 

Pirmasis svogūno lukštas – paprastas. Į jį atsakyti pačiam net nereikėjo – atsakė patys bendruomenės telkimo iniciatoriai. 

 

“Kodėl sugalvotoje, kad reikia tokios iniciatyvos?” – paklausiau. 

“Na, tiesiog jaučiau poreikį, kad to reikia, kai tokie dalykai dabar vyksta”. 

“Tai, tikslas – bendruomenė?” 

“Na, kaip ir taip. Reikia burtis.” 

Poreikis tikrai yra. Faktas. Nebūtų poreikio, niekas nebūtų atėjęs. Bet atėjo. Ir atėjo daug. Koks keturiasdešimt asmenų. Labai skirtingo amžiaus. Buvo ir jaunimo, kas pasirodė keista, bet tuo pačiu ir džiugu. Pagaliau!  Ir jaunimą “pramušė”!!! Buvo net “močiutė” gerokai virš aštuoniasdešimties. Vadinasi, poreikis burtis į bendruomenes tikrai atsirado. 

O kodėl jis atsirado? Mano atsakymas irgi paprastas – atsirado tinkamos sąlygos. Anksčiau nebuvo tokių – tinkamų – salygų – tad nebuvo ir tokių iniciatyvų. Taigi, pirmas atsakymas yra. Tinkamos sąlygos. 

O ką sukuria sąlygos? Juk sąlygos savaime dar nieko nereiškia? Sąlygos juk veikia išorėje, o iniciatyva gimsta mūsų viduje. 

Taigi, antrasis svogūno lukštas – ką sukūrė sąlygos ir kokiomis sąlygomis sąlygos ima daryti poveikį.

 

Užkuria vidinę iniciatyvą arba motyvaciją imtis ieškoti kažko bendro? Toks gavosi dvilypis klausimas.  

Sąlygos sukuria vidinį postūmį veikti. Kadangi kiekvienas skirtingai suprantame veikimą, tai saugiausias būdas yra piktintis. Piktintis viduje, o kai to neužtenka – išorėje. Todėl tiek daug rašančių. Vieniems to pilnai užtenka, kad būtų atsatytas geros savijautos balansas, o kitiems – dar ne. Kitiems reikia realaus pokyčio. Ir to pokyčio negavimas kuria naujas sąlygas arba stiprina sąlygą nenuleisti rankų ir siekti kažko daugiau. Kadangi daugeliui yra baisu, todėl ieškoma saugiausio būdo šiomis sąlygomis veikti, t.y. kitų. Tačiau ne šiaip kitų, o bendraminčių. Kodėl reikia bendraminčių? Kad paprasčiau, lengviau ir greičiau galima būtų judėti norima kryptimi. Manau, kad taip. 

O štai čia greičiausiai prasidės pirmieji sunkumai, nes dėl krypties reikės sutarti. Tam reikia mokėti tartis. Šioje vietoje padarysiu mažą sustojimą ir padarysiu trumpą šio svogūno lupimo etapo reziume:

Tam tikros sąlygos įjungia mumyse iniciatyvos mechanizmą veikti, kai sąlygos tampa stipresnės už kažkokią kritinę vidinę riba, kuri pas skirtingus asmenis greičiausiai yra skirtinga. Peržengus tą lygį, iš karto ir aktyvuojasi iniciatyva. Nuo ko priklauso tas kiekviename iš mūsų viduje gyvenantis aktyvacijos arba reakcijos lygis? Pirmiausiai atėjo mintis, kad nuo suvokiamo grėsmės versus įsivaizduojams saugumas lygio. Nesvarbu, kuriuo remtis – grėsme ar saugumu. Tai tos pačios monetos skirtingos pusės. Peržengus suvokiamo arba nesuvokiamo saugumo pažeidimo lygį, pas mus kiekvieną tiesiog ima ir įsijungia iniciatyva. Tačiau nėra taip paprasta. Su saugumo lygiu koreliuoja ir vidinė vertybių sistema. Kuo ji “kietesnė”ir “aiškesnė”, tuo reakcija akivaizdesnė ir stipresnė. Kuo ji “lankstesnė” arba, jei yra tiesiog super adaptyvi (o gal jos net nėra?), reakcijos iš viso gali nepasireikšti. Šioje vietoje taip pat suveikia pasąmoninis “bėk arba ginkis” mechanizmas, kuris gali užgožti vertybinį stuburą, jei jis silpnas. Vienu žodžiu, atsakyti į šį klausimą, kokiomis sąlygomis mes imame veikti, vienareikšmiškai atsakyti gana sunku. 

Bet tai nekeičia fakto kad, būtent tam tikros sąlygos sukuria poveikį kiekvienam iš mūsų pradėti “veikti”. Jei nebūtų tinkamų sąlygų, nebūtų poveikio, peržengusio saugumo/grėsmės asmeninį lygį ar tai iš baimės pozicijos, ar tai iš vertybių rinkinio, ar tai iš jų abiejų mikso. Nesvarbu. Negimtų iniciatyva ar iniciatyva rinktis į bendruomenes, nebūtų įvykęs tikras ir realus susibūrimas, kuriame dalyvo 40 labai skirtingų žmonių. Paprasta. Gerai… Nerkime dar giliau. 

Ar tikrai iniciatyva rinktis į bendruomenę yra pagrindinis tikslas? Kodėl tai galėtų nebūti tikslu? O gal tai tik priemonė siekti tikslo? O gal tai yra kažkas dar kita? Kodėl mes atėjome į visiškai nepažįstamų žmonių grupę? Labai atvirai papasakojome, kas esame, ką veikiame, kodėl mes čia? Kodėl staiga tapome tokiais atvirais? Kodėl važiavome ne vieną dešimtį kilometrų, kad kelias valandas pabūtume kartu? Nebegrįžkime atgal prie “tinkamų sąlygų”. Taip, jos yra būtinos, kad tai įvyktų. Pedėkokime joms, kad jos tai “sukūrė”, bet nerkime gilyn.

Koks tikrasis tikslas už viso šito? Na, jei iš manęs atėmę saugumą per grėsmės sukėlimą, tai, gal čia atsakymas? Gal aš intuityviai ieškau aplinkos, kurioje galėčiau ir vėl pasijusti saugus, o gal aš ieškau aplinkos, kuri telktųsi ir dėtų bendras pastangas, siekiant bendro tikslo?

Atsakysite, na, taip – juk tai savaime suprantama, taip ir yra. Kam čia tiek laiko postringauti apie tą patį. Juk viskas aišku. 

Ar tikrai?  

O jei visą šitą situaciją “praleisčiau” kiek kitokiu kampu  – ne per analizę, kurią padariau aukščiau, bet per reiškinį – IMTI (GAUTI) arba DUOTI?

 

Man atrodo, kad dabar daugelis ieško būdų gauti. Ir toliau ieško to paties, ką darė daugybę metų. Dabar poreikis gauti yra pasiekęs savo energetinį maksimumą. Anksčiau, mes irgi labai stipriai sėdėjome ant GAVIMO adatos. Tačiau dabar ši priklausomybė pasiekė maksimumą. Mes ieškome, kur gauti ramybės, pasitikėjimo, idėjų, bendraminčių, pinigų, patarimų, gerų jausmų, teigiamų emocijų, mūsų ir šalies gelbėtojų. Ir visa tai labai gerai matėsi per bendruomenės “telkimosi” patį pirmą susitikimą. Ir, manau, ne tik šitos. Mes dauguma ten viską padarėme, kad galėtume GAUTI. Esame taip ištroškę IMTI/GAUTI, kad beveik nematome, kur tai veda. Mūsų vidinis poreikis IMTI suklestėjo ypatingai šiuo keistu laikotarpiu. Ko mes nepastebime savo poreikyje IMTI? Ir kodėl to nepastebime? 

Mes nebepastebime, kad norint IMTI reikia turėti tų, kurie norėtų DUOTI.

 

Jei aplinkui vien tik ėmėjai, tai GAUTI bus neįmanoma. Jei į bendruomenes, kaip magnetas traukia tik tuos, kurie nori IMTI, tai kaip ten ką nors PAIMTI be suneštinio maisto? Kai paklausai, apie ką dauguma kalba, giliai įsiklausai, tai daugelis kalba apie IMTI ir tik IMTI. Net galima išgirsti, kad kiekvienas turi aiškiai susidėliojęs savo individualias ĖMIMO sąlygas – reikalavimus. Necituosiu, ką teko išgirsti, nes teksto bus dar daugiau, tad šansų perskaityti iki pabaigos nebeliks – juk mes skaitome, greičiausiai, iš tos pačios imančiojo pozicijos – ir jei dar negavome čia, ko ieškojome, tai toliau ir neskaitysime. Pataikiau? 

Esame susikurę keistą įtikėjimą, kad mums turi duoti mūsų sąlygomis – mano frazėmis, mano sąvokomis, mano teksto ilgiu, mano vertybėmis, mano sakinių konstrukcija, pagal mano skaitymo tempą ir mano suvokimo lygį. Ir jei to nerandu, metu ir puolu ieškoti kito “šaltinio”, kur dar galėčiau paimti pagal savo sąlygas.

Ir, keista, bet beveik visur patiriu tą patį  arba beveik tą patį – vis ne tas, ne apie tai, ne man, nesuprantu, nuobodu, nesąmonės!!!!!! Visiškai neturiu kantrybės gauti duodančiojo sąlygomis. 

Kažkaip sau vis neužduodame esminio klausimo, ne kas su kitais negerai, o kas su MANIMI blogai?

 

Kokią rolę aš atlieku? Imančiojo ar duodančiojo? Ar galima jų variacija? Jei galima, tai, koks “sveikas” arba siektinas balansas? Kodėl man dažniausiai rūpi tik viena rolė? Ar įmanoma paimti iš IMANČIOJO? Kur dabar yra DUODANTIEJI? Kuo jie užsiima? Ar išmintinga ieškoti “šaltinio” pagal mano – IMANČIOJO – sąlygas? O gal pozicija yra teisinga visai kitokia? Gal ĖMIMO sąlygas turėtų užduoti DUODANTIS? Tačiau “energetinė” vidinė krizė yra tokio gilumo, kad net neturime energijos sutelkti savo išminties likučių ir apie tai susimąstyti… Šioje vietoje apima liūdesys. 

Aiškiai suprantu, kad ieškantys, kur paimti taip ir neras “šaltinio”, jei nesugebės sustoti ir pralupti svogūno kartu su manimi ar su mano bendraminčiais kolegomis. Kol jie neužduos esminio klausimo – kaip paimti, jei nėra fiziškai iš ko. Kur rasti DUODANČIŲ? Kaip juos sumotyvuoti DUOTI, jei taip jau atkakliai ieškome, iš kur paimti? 

Ir tada pasaulio suvokimas verčiasi aukštyn kojom. Tik tada. Tikrai ne dėl to, kad perskaitėte iki šios vietos. Jei NESUSTOJOTE prieš tai ir neuždavėte sau šitų klausimų (vis ėmėte, ėmėte, bet nieko sau nesiruošėte duoti), nepabuvote su jais ir neatradote tikrų, aiškių iš gilumos suvoktų atsakymų, tai ir toliau esate NIEKUR arba TEN PAT.

Vieną dieną tikrai suvoksime, kad jei norite rasti DUODANČIŲ, tai teks imti ne pagal Jūsų, o pagal jų sąlygas.

 

Be jokios pretenzijos, kad kažko nesupratote, kad kažkas vis dar kibirkščiuoja galvoje, kad pikta, kad baisu, kad vis dar neaišku. Be vidinio irzlaus vaiko, kuris nuolat reikalaus pertraukinėti DUODANTĮ ir reikalaus ĖMIMO pagal nebrandaus žmogaus suvokimą. Visa tai galima užrašyti ir kitaip.

Kol IMANČIŲJŲ branda bus nepakankamo lygio, tol kokybiškas GAVIMO procesas neveiks.

 

Tol DUODANTYS vengs ieškančiųjų IMTI/GAUTI ir bus LAUKIMO režime arba atvirai apie šį FENOMENĄ kalbės. Jiems rinktis. Duodantys aukoja savo laiką, savo vidinę energiją kitiems. Jie dalinasi tuo, ko kiti taip dabar ieško su SĄLYGOMIS. Ir tai natūralu. Jos gali buti skirtingos, jos gali buti panašios, tačiau sąlygos tikrai turi būti. Jos privalo būti, kad sutvarkyti visiškai išsibalansavusį ĖMIMO – DAVIMO procesą.

Tie, kurie duoda be SALYGŲ, “miršta jauni”. Yra besalyginė meilė, kaip nuostabus reiškinys, tačiau yra realus, materialus DAVIMO procesas, kuris atsiremia į enegetinę kiekvieno žmogaus asmeninę ribą. Kol Žemėje esame materialūs ir todėl baigtiniai, tol energijos kiekis, kurį sukuriame savyje, lieka baigtiniu.

Todėl profesionaliai DUODANTYS žino šituos spąstus. Todėl jie duoda su labai aiškiai išreikštomis sąlygomis, kurios dažniausiai IMANČIUOSIUS pradžioje rimtai suerzina. Tas erzelis pasireiškia įvairiomis formomis – šlykščiais komentarais, nuolatiniu vidiniu prieštaraujančių minčių ir žodžių srautu, pasišiaususiu vidiniu psichoemociniu ežiu, nuolatine vidine ir/ar išorine pretenzija, vidiniu ir/ar išoriniu pykčiu, nusivylimu ir nuolatiniu blaškumųsi, kur dar paimti ir nuolatiniu išankstiniu žinojimu bei nusivylimu, kad ir vėl sutiktas bus eilinis kvailys. 

Blogiausia yra tai, kad IMANTIS niekaip negali pereiti į DUODANČIOJO rolę ir patirti visų DUODANČIOJO išgyvenimų, “kančių”, o taip pat ir dovanų, kol jis nepasotins savo gilaus, istoriškai susiformavusio vidinio alkio…

Tik pasotinus vidinį alkį, IMANTYSIS gali virsti DUODANČIU.

 

Tai dar viena bloga žinia. Mes tiek ilgai sau leidome būti tik IMANČIŲJŲ rolėse, kad dabar persimokinti tapti DUODANČIAIS bus gana sudėtinga. 

Tačiau gera žinia, kad tai įmanoma. Tai asmeninio pasirinkimo klausimas. Tai asmeninės atsakomybės suvokimo ir prisiėmimo, kokią kelionę mums rinktis, klausimas. Pasirinksite likti IMANČIUOJU, juo ir liksite. Pasirinksite tapti DUODANČIUOJU ir tikrai kažkada juo tapsite. Ir tai priklausys tik nuo mūsų pasirinimo. 

DUODANČIŲJŲ yra gausybė. Iš jų – DUODANČIŲ be sąlygų – daugiausiai. Visi mes, mokantys mokesčius, esame DUODANČIOJO rolėje. Ar mes kada kėleme sau klausimą, kodėl mes duodavome ir toliau duodame be jokių sąlygų? Dar blogiau. Kodėl leidome atsirasti sąlygoms, kur IMANTIEJI sukūrė sąlygas reikalauti iš DUODANČIŲJŲ jiems duoti ne pagal JŲ, o savo pageidavimus ir užgaidas? Jei trumpiau – kodėl DUODANTYS neprisiėmė atsakomybės neduoti IMANTIEMS pagal jų norus ir užgaidas? Netikite, kad tai vyko ir vyksta?

Pažiūrėkime iš arčiau. Kitų metų biudžeto svarstymas ir patvirtintinimas. Patvirtintas biudžeto deficitas: turėsime iš kažkur DUOTI dar 3 milijardais daugiau. Kad tai įvyktų, IMANTIEJI jau žino, kad reikės didinti mokesčius. IMANTIEJI net nesuka galvos savęs paklausti, o kaip jie naudoja ir naudos DAVUSIŲJŲ energiją – pinigus. Kiek jie vertės sukūrė šiais metais ir kiek sukurs DAVUSIEMS, nes realiai tokia ir yra IMANČIŲJŲ misija – teikti paslaugas DAVUSIEMS. Bet tokių klausimų negirdėti. Nei per 30 metų, nei dabar.

IMANČIŲJŲ noras diktuoti sąlygas DUODANTIEMS tapo istorine norma ir greitai taps šalies ekonomine ir socialine katastrofa. O viskas vyksta tik dėl to, kad DUODANTYS nesuvokė savo atsakomybės išsireikalauti (sukurti sąlygas) IMANTIEMS suvokti tinkamai savo atsakomybę arba dar trumiau – DUOTI pagal jų, o ne IMANČIŲJŲ sąlygas. 

Jei dar iš arčiau pažiūrėti į visą valstybinį sektorių, ne tik kad jų dienotvarkėse nerasime jokių klausimų šia tema, bet atvirkščiai rasime daugybę temų, kaip jie reikalauja ar reikalaus DUOTI jiems dar daugiau.

O jei į internetinę naršyklę įvesime raktinius žodžius: “Vertės kūrimas valstybiniame sektoriuje”, tai rasime daugybę lozunginių “mokslinių veikalų, seminaro ir mokymų medžiagų”, kur kažkodėl kalbama apie poreikį tai daryti, tačiau jokių konkrečių skaičių, kaip jiems tai pasisekė ar sekasi padaryti, neaptiksime.

Pabendravus su specialistais, kurie dešimtmečius dirba su vertės kūrimo dalies didinimu procesuose verslo įmonėse, jie sutartinai tvirtina tą patį – valstybinio sektoriaus vertės kūrimas jų procesuose sudaro geriausiu atveju kuklius penkis procentus. Oho. Iš 100% mūsų pinigų, jie 95% pasilieka sau, o tik 5% paverčia paslauga DAVUSIEMS. Ar neturėtų būti atvirkščiai? 

Netikite, kad taip galėjo nutikti? Pasieškokite interneto platybėse Islandijos parlamento pastato nuotraukos ir palyginkite jį su mūsų Seimo pastatu. Palyginkite jų šalies gyventojų skaičių, seimo kėdžių skaičių su mūsiškiais ir šios nesudėtingos analizės užteks, kad suprasti tai, apie ką čia postringauju.    

Ar galime visa tai kažkaip pakeisti? Manau, kad taip. Jei IMANTYS taip per 30 metų ir nesuprato savo rolės, tai laikas mums – DUODANTIEMS – imtis atsakomybės tai pakeisti. 

Iš kur traukti teisingų DUODANČIŲ? Tų, kurie suvokia, kad reikia duoti pagal savo, o ne IMANČIOJO sąlygas? Teks jų paieškoti. Jų yra. Daugelis jų, budėjimo režime. Kai kurie – jau taip DUODA. Tai suvokė M. Gandis Indijoje, todėl tikrai šansų turime ir mes. 

Dabar jų pagrindinė užduotis – tinkamai išaiškinti, kaip reikia imti ir kaip reikia duoti kitiems. Kas per dalykas yra asmeninė ATSAKOMYBĖ ir kokias sąsajas ji turi su IMTI/DUOTI balansu?  Tuo aš su kolegomis ir užsiimu – ieškome jų. 

Taigi, sugrįžkime atgal į pradžioje pradėtą lupti svogūną ir bendruomenių formavimo reiškinį atspindėkime per priešpaskutini jo sluoksnį – IMTI/DUOTI fenomeną. 

Kol žmonės nesupras ĖMIMO/DAVIMO reiškinio, kol “nepraleis” jo per save, tol bendruomenių kursis labai daug, bet jos greičiausiai niekur nenukeliaus. Jos bandys spręsti ĖMIMO klausimą ir niekaip negalės rasti tinkamo sprendimo, nes ieškos galimai ne ten. Tada jos lėtai mirs ir vėl kursis iš naujo, kartodamos ir kartodamos šį ciklą, kol vieną dieną tai išsiaiškins. Dabar sąlygos tai padaryti gerokai greičiau yra labai palankios ir panašu, kad liks labai palankios dar keletą metų. 

Galite sakyti, kad esu neteisus – didelis ir labai didelis tikslas viską išspręs. Deja. Mes dabar jau turime labai didelius tikslus – “susigrąžinti Lietuvą, demokratiją”, “atsikovoti nepriklausomybę”, “perduoti valdžią tautai”. Tikslai tikrai yra labai labai dideli. Jie niekuo nesiskiria nuo 1918 m., 1991 m. Vienas prie vieno… 

Tačiau užduokime sau pagrindinį klausimą – kiek dabar yra DUODANČIŲJŲ su aiškiomis sąlygomis ir buvo tada? 

Kodėl taip nutiko, kad 99% tautos tapo IMANČIAIS ir būtent IMANTIEJI atsisėdo daugelyje valstybinių institucijų, Seime ir vyriausybėje? Įstojusiais į ES, NATO, kitus alijansus ir sandraugas? Kad DUOTŲ? 

Ar viso ko perteklius, noras gyventi kaip Skandinavijoje, gauti dar didesni atlyginimą, geresnes pareigas, prabangesni automobiliį yra kaip nors susietas su tikru giluminiu noru duoti? 

Ar trisdešimt metų tik ėmusi tauta galėjo pagimdyti kitokį seimą, vyriausybę? Ar įvyko tai, kas turėjo įvykti – “kokie mes, tokie ir jie”?

Ir kol nesusitvarkysime savo galvose, sąžinėse, “viduriuose” balanso tarp DAVIMO ir ĖMIMO/GAVIMO, kol nesuprasime, kad DAVIMAS be sąlygų veda tik ten, kur jau esame, tol ir toliau galėsime pasieškoti vietų, kur dar galėtume “nemokamai palesti”…

Jau atrodytų, kad reikėtų pabaigti, bet iškilo sveikatos ministro visai neseniai išsakytas argumetas, kodėl jis taip intensyviai nori vykdyti šalies ligoninių uždarymą ir jį vykdo. Nors atrodytų, kad dabartinėmis sąlygomis reikėtų daryti priešingai.

Juk negalime nepasinaudoti 800 mln. ES parama, kuri yra skirta tam?

ĖMIMO procesas jų galvoje yra įsitvirtinęs taip giliai (beje, kaip ir mūsų), kad apie jokį papildomų lovų davimą (didinimą), paslaugų “prieinamumo” didinimą negali būti nė kalbos. O jei dar pasiskaityti A. Dulkio pamfletus, kur jis kaltina “zuikiavimu” arba “nuolatiniu paieškos procesu tautoje, kaip nemokamai – zuikiu – pakeliauti ir nemokamai kažką susiveikti”, ganėtinai gerai suprasime, kad tas mąstymo sutrikimas yra tokio gylio, kad savo asmeninio “pasizuikiavimo” ant ES pinigų ir ant gyventojų mokesčių, jis net neketina matyti.  

Tad visiems stiprybės, ramybės ir išminties po viso šito ilgo teksto. O svarbiausiai tylos. Tai priešpaskutinis svogūno sluoksnis. Ne paskutinis. Jei norime sau suteikti šansą atidaryti duris į paskutinį sluoksnį, privalome išjungti vidinį “aš” su pretenzijomis man ir likti tyloje. Nors porai valandų. 

Dėkoju, 

Erlandas Jakubonis

VJ „Lietuvos restartas” valdybos narys

www.lietuvosrestartas.eu

Palikite atsiliepimą

Jūsų elektroninis paštas nebus publikuojamas.Required fields are marked *

Follow by Email